Vengrijos jūra

Pagaliau! Mano pirma kelionė prie Balatono ežero, kitaip vadinamo Vengrijos jūra, ir pačio didžiausio ežero Centrinėje Europoje. Ankstyvą ir saulėtą liepos 19 d. rytą mes pakeliui ir aš jau nekantrauju. Pravažiuojam Balatonfured - populiarų turistinį miestelį. Mano pirma mintis - kaip čia švaru, ramu ir tvarkinga, nė iš toli neprilygsta lietuviškam Palangos kurortui..







Toliau riedame į Tihany - miestelį ant aukštos kalvos ežero pusiasalyje. Apsistojame viešbutyje, kuris mums siūlo baseinus, pirtis, jacuzzi ir kitas pramogas, tačiau labiau vilioja maloniai šiltas ežero vanduo, pasipuošęs laiveliais su žavingom burėm. Paplaukiojam ir einam apžiūrėti kito - viešojo - paplūdimio. Už įėjimą sumokam pora šimtų forintų (pora ar tris litus) ir džiaugiamės jaukiu paplūdimiu prie prieplaukos.





Vėliau kopiame į kalvą apžiūrėti Benediktinų abatijos ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Kad ir kaip bandau, mano nuotraukos vis vien neatspindi tikrojo grožio. Tada patraukiame ledų - pačių skaniausių ledų iš Mikio vaikystės prisiminimų. Įkvėpta vengriškos dvasios, matuojuosi tautinę palaidinę, rankomis išsiuvinėtą vengriškais motyvais. Atrodo neblogai, bet pirkimą atidedam kitam kartui.






Vakare švyturiai žada artėjančią audrą ir įspėja laivus grįžti į krantą. Tačiau vėjas ir ežeras greitai nurimsta, ir nors kartais sumirguliuoja žaibai, tačiau galime džiaugtis ramiu vakaru be uodų! Fotografuojame abatijos vaizdą nuo ežero pakrantės, Mikis pasirūpina vengrišku vynu... ir indonezietišku sužadėtuvių žiedeliu! Man smagu ir netikėta :)

 



Vengriškos svajonės atostogos tęsiasi kitą dieną - keliamės keltu į kitą ežero pusę, iš karto puolam maudytis, bet ežeras toks seklus, kad norint paplaukti, bristi tenka bent 10 minučių.
Vietinėj szardoj paskanaujam žuvienės ir guliašo, aplankom Mikio vaikystės vasarnamį. Kiek prisiminimų ir istorijų...O po šios kelionės jų dar daugiau..